Ši svetainė man, keturiasdešimt penkių metų našlei, buvo paskutinė viltis susirasti artimą sielą. Norėjosi žmogučio, su kuriuo kartu galėtume toli ir ilgai eiti gyvenimo keliu. Jeigu atvirai, ieškojau penkerius metus ir buvau beprarandanti viltį, kai vieną šaltą žiemos vakarą lakoniška žinute pakalbinau vieną vyriškį. Vytauto anketa, nors ir be nuotraukos, mane sudomino.
Buvau maloniai nustebinta jo greitu, taisyklinga kalba parašytu atsakymu. Pasirodo, jis mano anketą jau buvo matęs ir pasižymėjęs, ketindamas man parašyti. Žinutė po žinutės ir abu vienas kitam pasipasakojome savo gyvenimo istorijas – kuo užsiimame, ką veikiame. Apsikeitėme nuotraukomis. Po pokalbio telefonu atsirado kažkokia nenusakoma trauka, sužavėjo Vytauto balsas, kalbos maniera. Kitą vakarą laukiau skambučio su jauduliu...
Susitarėme dėl pasimatymo šventinę dieną – vasario šešioliktąją. Vytautas mane nustebino gėlėmis ir netikėtu pasisveikinimo bučiniu, kurio karštį ir aistrą tebejaučiu iki šiol. Nuo tos dienos mūsų bendravimas įgavo pagreitį – susipažinome su vienas kito šeimomis, giminėmis, draugais. Kartu leidžiame savaitgalius, sprendžiame kasdienius buitinius reikalus, džiaugiamės aplankiusia sėkme.
Šių metų vasarį vaišinomės tortu, kurį pagaminau mūsų pažinties metinių proga. Pamilau šį žmogų tokį, koks jis yra – su jo savybėmis, pomėgiais, supančia aplinka. Jo meilė man – ne tušti žodžiai, o pagarba, rūpestis ir sklindanti šiluma. Mus skiria dvylika kilometrų, bet tik laiko klausimas, kada jie ištirps ir gyvensime kartu. Vis pagalvoju, kad tikriausiai buvo lemta ilgus metus virtualiose platybėse ieškoti mylimo žmogaus, o surasti jį beveik šalia.
