Užsiregistravau Draugas.lt puslapyje norėdama žaisti žaidimą „Mano ūkis“. Žaidžiau žaidžiau ir po kelių dienų sulaukiau laiškučio. Kažkoks nepažįstamasis labinasi, klausia ką veikiu. Iš neturėjimo ką veikti jam atrašiau. Vėliau pasikeitėme telefono numeriais, bet trumposios žinutės sulaukiau tik po savaitės.
Prasidėjo bendravimas telefonu, bet susitikti vis nebuvo laiko, o gal ir didelio noro. Visgi galiausiai pasiryžome. Kaip tyčia, diena pasimatymui pasitaikė įspūdinga, siautė pūga, dangus maišėsi su žeme, bet tai mums nesutrukdė. Niekuo neypatingas susitikimas, pamaniau, vaikinas paprastas, pokštauja, net paskambinti, kai mano sąskaita pasibaigė, pagailėjo. Pasibaigus pasimatymui atsisveikinome ir pasukome savais keliais net nesitikėdami, kad dar kada nors susitiksime.
Bet čia turbūt likimas papokštavo, nes po savaitės netikėtai susitikome ir vėl. Nuo tada ėmėme susitikinėti kiekvieną vakarą, nors ir be minčių apie ateitį kartu. Mano skaudūs prisiminimai darė savo, tačiau Dainius buvo kantrus, išgydė mano širdies žaizdas, pelnė mano palankumą. Man trūko šilumos, rūpesčio, supratimo, o visa tai gavau iš šio mielo meškučio (tokia pirma mintis šovė jį pamačius – na ir meškutis!).
Mūsų pažintis užsimezgė likus mėnesiui iki Kalėdų. Dabar, po beveik pusantrų metų praleistų kartu, dažnai šypsausi žiūrėdama į jo mėlynas akis ir mąstau apie dovaną, kurią gavau pernai per Kalėdas, dovaną, kuri mane džiugina kiekvieną dieną. O už ją galiu padėkoti jūsų svetainei, kuri netikėtai, be jokių pastangų atsiuntė man mylimąjį.
