Jei kiek daugiau nei prieš metus man kas nors būtų pasakęs, kad mylimą žmogų rasiu internete, būčiau garsiai nusijuokusi ir atkirtusi, kad virtualioje erdvėje galima rasti viską, išskyrus tikrąją meilę. Paklausite, kodėl visgi surizikavau užsiregistruoti pažinčių svetainėje? Jaučiausi vieniša, nes ant nosies buvo Kalėdos – gražiausia ir džiaugsmingiausia metų šventė. Pamėginti ieškoti artimos sielos kurstė naivi moteriška viltis: „O jeigu pasiseks…“ Be to, kiek pavydėjau vienai savo draugei, kuri turėjo susikūrusi „Draugas.lt“ anketą ir jau kurį laiką mėgavosi pasimatymais. Tegu kai kurie jų ir nebuvo labai vykę, tačiau vyro kvietimas susitikti moteriai signalizuoja – ji kažkuo įdomi, patraukli, žavinga. Visų tų pojūčių norėjosi ir man.
Nors „Draugas.lt“ svetainėje išdėstyti patarimai naujokams tvirtino, kad didesnės sėkmės sulaukia tie, kurie įkelia savo nuotraukas, atskleidžia kuo daugiau informacijos apie save, nusprendžiau jų nepaisyti. Dariau, kaip man atrodė teisingiausia. Vietoj asmeninės nuotraukos įkėliau peizažą, įamžintą kelionės po Alpių kalnus metu. Nenurodžiau net savo tikrojo vardo, tačiau brūkštelėjau kelis nuoširdžius sakinius apie laimę, meilę ir pridėjau paaiškinimą, kaip šiuos jausmus suvokiu aš. Norėjosi, kad tas, kas užkalbins mane, taip pat pasidalintų savo mintimis.
Jau tą patį vakarą sulaukiau laiškų, tačiau nė vienas manęs nesudomino, neužkabino. Buvau mandagi ir į kai kuriuos jų atsakiau, tačiau labiau skatinama smalsumo. Ilgai lauktą, to Vienintelio laišką, gavau per Kalėdas. Nors pastarasis buvo trumpas, vos keli sakiniai, tačiau nuoširdus, tikras, nesumeluotas, intriguojantis. Pasirodo, Remigijus taip pat gana skeptiškai vertino virtualias pažintis ir „Draugas.lt“ svetainėje prisiregistravo vedinas panašių paskatų, kaip ir aš.
Va tada ir prasidėjo. Susirašinėdavome iki paryčių, o tada leisgyviai dėl miego stokos, bet užtat apsalę nuo kažko naujo, kas bunda širdyje, keldavomės, eidavome į darbą ir nekantriai laukdavome vakaro, kol vėl galėsime pasilabinti, pasiteirauti, kaip praėjo diena, palinkėti saldžių sapnų. Po kelių savaičių virtualaus bendravimo susitikome. Buvo pats sausio vidurys – šalta, daug sniego, slidu, o Remigijus į pasimatymą atėjo nešinas glėbiu raudonų rožių. „Jos skirtos didžiausiam mano stebuklui – Tau“, – ištarė. Pirmojo susitikimo laikas pralėkė kosminiu greičiu, net nepajutome, kaip kavinėje likome paskutiniais lankytojais. Kitą dieną susitikome vėl. Po to dar kartą, ir dar. Ir dar daug kartų. Galiausiai supratome – vienas be kito nebegalime.
Šaltą žiemą pakeitė žalias, gyvybe alsuojantis pavasaris, o jį – margaspalvė vasara. Galiausiai atėjo ruduo, vėl žiema. Bėgantis laikas mūsų širdyse užgimusį meilės jausmą tik sustiprino, subrandino ir padabino naujomis spalvomis. Dar kitokių atspalvių į bendrą mūsų gyvenimą įnešė santuoka. Paprasta, be jokios pompastikos ir gausybės svečių, įvykusi lygiai po metų nuo mūsų pirmojo susitikimo. Svetainėje Draugas.lt suradau tikrą draugą, savo gyvenimo stebuklą. Tokį, kokio ir ieškojau. Mūsų meilės istorija mums ypatinga, nes mes jaučiamės ypatingi vienas kitam. Netobuli, neidealūs, su trūkumais. Tačiau ypatingi.
