Vieną dieną tarp šūsnies kitų vaikinų laiškų gavau žinutę nuo Kęstučio. Jis man parašė per klaidą, ieškodamas vienos merginos, su kuria bendravo virtualiai kitoje svetainėje. Tai buvo vaikinas iš mano miesto – Alytaus, tačiau visai nematytas. Aš jam, kaip ir visiems tuo metu, atrašiau vien iš draugiškumo. Vėliau sekė dar keli bereikšmiai laiškai, kol galų gale apsikeisdavome tik virtualiomis šypsenėlėmis. Atėjo laikas, kai laiško nebesulaukiau. Kuriam laikui mūsų bendravimas nutrūko, vėliau Kęstas man vėl parašė ir apsikeitėme telefono numeriais. Laikui bėgant nusprendėme, kad būtų įdomu susitikti, bet vis atidėliojom susitikimo dieną. Tada aš pradėjau draugauti su kitu vaikinu, o Kęstutis, pabuvojęs pas giminaičius Rusijoje, patyrė traumą ir susitikti juo labiau nebuvo galimybės.
Kęstučiui pasveikus, bendravimas tarp mūsų atsinaujino ir mes nusprendėme tiesiog draugiškai susitikti bei pasivažinėti dviračiais. Susitikome ir kritome vienas kitam į akį. Pamilau jį dėl jo šilto, nuoširdaus bendravimo, puikaus humoro jausmo. Tiesa, į draugystę visa tai iškart neišsivystė, prireikė dar bemaž vienerių metų. Per tą laiką bendravome kaip puikūs draugai, o aš spėjau išsiskirti su buvusiu vaikinu.
Su Kęstučiu susitikę pavasariškai saulėtą sekmadienio rytą, vienas kito rankos nebepaleidžiame jau 6 metus ir šią vasarą ketiname susituokti.
